Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Mano pirmasis gyvenime tortas

Kai pamatau torto nuotrauką. Tokią mikštą, purią, saldžią ir dar visokią kitokią "musi pusi". Tiesiog rankos pačios tiesiasi į jį ir mane apima pavydas. Tas pats paprasčiausias. Kodėl žmonės sugeba taip gražiai ir skaniai kepti tortus, juos išpuošti taip vienodai, lygiai, originaliai. Iš kur tiek smulkmeniškos kantrybės? Su tokiomis mintimis pasiimu mėsos luitą ar žuvies gabalą ir kepu verdu:)
Ne, aš nesu visiškai beviltiška kepiniuose. Tikrai aš taip savęs nenuvertinu. Kepu pyragus, bet tikrai su jais neeksperimentuoju, nekuriu ir neišradinėju. Tik visada nusižiūriu pas kokį blogerį ir gan griežtai laikausi proceso eigos ir rekomendacijų. Man tai, kaip dabar madinga sakyti, tikras iššukis ir begalinis džiaugsmas, kai iškepu pyragą ir jis patinka namiškiams ir draugams. Kai iškepęs atrodo, kaip nuotrukoje iš kurios nusižiūrinėjau ir šiaip kai nebūna šleivas kreivas.
Pyragus ir kitus kepinius kepti noras man užeina ypač retai. Kai būnu neaiškioje meditacinėje būsenoje, kai niekas nelenda prie manęs, netrukdo. Tai visiškai atvirkštinė nuotaika ruošiant žuvį ar mėsą, daržoves. Tada man reikalingas šurmulys, aiškus pasidalinimas pareigomis ir darbais. Pagalvojau, kodėl? Ir dabar rašydama suvokiau, kad šiame nesaldžiame procese aš daugiau mažiau viską žinau iš anksto: kiek marinuosis, kada ant kurio šono apversti, pamaišyti, pridėti, atimti ir t.t. O kepant pyragus labai svarbu tikslumas, stebėjimas, atvėsinimas, kantrybė nepaskubėti ar atvirkščiai išlaukti ir dar pilna kitų niuansų, kurie tikriausiai ir suteikia šitą meditacinę transformaciją. Ne tik kūnui, bet ir smegenims:)
Taip. Tai pirmasis gyvenime tortas, kurį iškepiau dukrai prieš stojamuosius egzaminus į gimnaziją. Tortas nebuvo nei išpuoštas, nei labai lygiai supjaustytas ar suteptas. Bet aš į jį sudėjau visą savo meilę ir su nuoširdžiausiais palinkėjimais, kad jos norai išsipildytų, kad neišsigąstų ir sėkmingai įveiktų pirmąjį išbandymą.


Biskvito pagrindui naudojau pagal Cukerkos Kaip apskaičiuoti proporcijas biskvitui 

5 kiaušiniai
230g cukraus
65gr aliejaus
230gr miltų
1,5 arb.š. kepimo miltelių


O pertepimą naudojau iš kepinių meistrės Aguonėlės torto  "Karalius"
Kavos sirupas:
150ml espresso kavos
50g cukraus
Pertepimas:
300g kondensuoto pieno
400g mascarponės
 

Biskvito gamyba: Kiaušinius su sukrumi išplakite iki purumo, turinys turi padidėti apie 5 kartus. Reikia plakti apie 7-10 minučių.
Toliau plakant, plona srovele pilkite aliejų. Kepimo miltelius sumaišykite su persijotais miltais ir švelniai  maišydami sujunkite su kiaušinių mase.
Supilkite į masę į kepimo formą, manoji buvo 24cm skresmens. (Kitą kartą kepčiau 20m, kad tortukas storesnis būtų). Kepkite 180 laipsnių temperatūroje. Kepkite 30min. Patikrinkite pagaliuku ar jau biskvitas iškepęs. Jeigu iškepęs, pagaliukas turi būti sausas.
Pertepimo gamyba: Kavą sumaišykite su cukrumi ir virkite kol vanduo nugaruos per pusę. Kondensuotą pieną sumaišykite su maskarpone.
Kai biskvitas atvės, supjaustykite. Palaistykite sirupu, sutepkite pertepimui skirta mase. Pastatykite į šaldytuvą skoniams susigerti.


Patirtis: lygiai supjaustyti biskvitą lakštais buvo sudėtinga, todėl jie gavosi vienur storiau, kitur ploniau. Palaistyti tolygiai sirupu ir nelabai pavyko, o dar ir labai matėsi ant šviesaus biskvito, todėl kitą kartą tokį sirupą naudočiau su kakaviniu ar šokoladiniu biskvitu. Tačiau, kai TORTAS pastovėjo ir visi skoniai susigėrė į biskvitą, skonis tapo fantastiškas.
Kas ragavo šį mano "šedevrą" irgi sakė, kad žiauriai skanus:) 

13 komentarų:

  1. Ernesta, ačiū:) Prisiprašiau pagyrų;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Laistymui naudok konditerini teptuka-tolygiai sudrekinsi, o pjaunant biskvita, is abieju pusiu pasidek vienodo aukscio daiktus (tokio aukscio, kokio nori, kad biskvitas storio butu) ir pjauk ilgu peiliu, kuris abiejose pusese remiasi i tuos atraminius daiktus - biskvitas bus lygutelis:)
    P.s. pas tave labai skanu - daznai cia uzsuku ideju pasirinkti ir seile pavarvinti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Asta, labai ačiū Tau už patarimus. Būtinai kitą kartą kepant tortą jais pasinaudosiu:)

      Panaikinti
  3. O man priešingai, aš tortus galiu ir užsimerkus sutept ir išlygint, visada žinau ką kiek ir kaip daryti, kad viskas pavyktų. O štai su žuvim ir mėsa amžina problema, kiek laiko kepti, kiek druskos dėti. Matyt viskas priklauso nuo turimų įgūdžių ir potraukio gaminti tam tikrą maistą, man nėra nieko mielesnio nei tortų gaminimas, o žuvis ir mėsa tiesiog kasdienė prievolė :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Živile, matosi, kad Tavo kepiniai nuostabūs. Aš vis pasisaldinu akimis gyvenimą Tavo bloge:)
      Iš tiesų kaip įdomu tas žmonių skirtingumas:) Vakar kaip tik buvau susitikusi su drauge, kuriai maisto gaminimas yra totali kančia. Aš jos paklausiau, ką daro tavo šeimyna, kai tu juos maitini? "Pasimaitina pati, jei neįtinka mano košės" atsakė:) Margas tas mūsų pasaulis....

      Panaikinti
    2. Jai pasisekė, jog jos šeima tokia nereikli, maniškėje vakarienė yra šventas reikalas, ir džiaugiuos tuo, nes mano nuomone moteris privalo mokėti paruošti šeimai vakarienę :)

      Panaikinti
    3. Zivile,nei moteris, nei vyras nieko neprivalo; nei vakarienes, nei ko kito; cia ne tarybu valdzia ir ne isipareigojimai komunistu partijai;

      Panaikinti
    4. Aušra, kai niekas nieko neprivalo yra kitas kraštutinumas - anarchija. O aš sovietų sąjungos tikrai neįtakota, nes ji dingo man dar nė neišmokus pirmo žodžio ištarti, tačiau užaugau tokioje visuomenėje, kuri kalba apie abipuses teises ir pareigas. Šeima tai ne tik vyras, bet ir vaikai, o vaikus maitint reikia, ar aš klystu?

      Panaikinti
    5. Aušra, aš sutinku, kad niekas nieko neprivalo, bet yra pareigos, atsakomybė, meilė, tradicijos...tuo mūsų šeimos, jų modeliai yra skirtingi. Kaip gyvenimo būdas kiekvienam žmogui priimtinas toks kokį jis išsivaizduoja. Tas mane ir žavi, kad visi esame labai skirtingi ir kas vienam yra priimti, tai kitam gali būti absoliučiai netinkama...

      Panaikinti
    6. Živile, o man atrodo, kad kiekvienas mes turime savo šeimą ir savas tradicijas. Mano draugė puikiausiai gyvena nesisukiodama virtuvėje, o man be virtuvės gyvenimas neišsivaizduojamas. O vaikus galima šerti irgi tik "sasiskomis" ar šaldytais koldūnais iš "pakučio" ir jie puikiausiai užauga, bet galima į visą tai žiūrėti per kitą prizmę.
      O veganai, žaliavalgiai kaip augina vaikus? Koks jų ir visuomenės požiūris? Diskusija gali būti iki nukritimo:)

      Panaikinti
  4. O as dabar pietums neatsisakyciau tokio gabalelio :) Ir as irgi nesupratau, kaip margai taip gavosi, jau norejau klausti (o pasirodo sulaistymo triukai) :) As jau kazkiek pralauziau ledus su ta saldziaja dalimi, bet kai nelabai mes juos valgom, tai ir nepraktikuoju ju kepimo dazno ir nesipraktikuoju :)))
    Skaitytoja

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytoja, aš irgi neatsispyriau neparagavus šio torčiuko. Skonis laaaabai sužavėjo, ko nepasakyčiau apie išvaizdą. Nes buvo ypatingai tolimas nuo Aguonėlės, Astos, Živilės, Neringos tortų grožių, bet jau pirmas žingsnis žengtas ir gal kada nors ateityje užteks tos meditacinės būsenos iki galo:)

      Panaikinti

Komentuokite, diskutuokime, labai laukiu