Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2014 m. vasario 2 d., sekmadienis

Dorados ir krevečių seviče (seviche)

Pagaliau grįžau. Nors ir neilgam, bet prie savo puodų ir virtuvės. Tas jausmas tikrai labai malonus, kai po viešbučių, svetimo maisto kūnas sustingsta, ištinsta, nebejuntu skonio ir tiesiog priiminėju maistą. Atrodytų vienas malonumas, kai man atneša arba pati pasirenku nuo švediško stalo įvairiausių patiekalų, pasiūlo kavos ir net įpila į puodelį, kai kiekvieną patiekalą dedu vis į skirtingą lėkštę ir nesuku galvos, kad reikės ją kažkaip išplauti. Ar restorane išdidžiai vedžioju pirštu po meniu ir mąstau: ko šiandien aš norėčiau? Tada pradedu blaškytis: gal žuvies? Gal mėsos? O ar keptos? O gal iš viso pastos ar rissoto? Pažiūrėk pažiūrėk, labai apetitingai salotos atrodo? Patikėkėkit, penktoje dienoje tai jau atrodo ne malonumas, o pats tikriausias košmaras. Galiausiai išsirenku visiškai ne tą patieką kurio norėjau, nes paskutiniu momentu kažkokia kvailiausia mintis užvaldė mano pasirinkimą, ar tą išsvajotąjį paruošė visiškai kitaip, nei mano vaizduotė buvo nupiešusi.
Ir kai grįžtu namo į savo virtuvę, į savo šaldytuvą, parduotuvę, suprantu, kad pats skaniausias maistas yra tas, kurį pagaminu pati, kurį valgau kartu su šeima prie vieno stalo. Tai tos akimirkos, kurios atperka net kartais ir nelabai pavykusį "šedevrą".
Visiškai nepaslaptis, kad aš dievinu termiškai neapdorotą žuvį, mėsą. Kad carpaccio, tartar ar seviche dažnai karaliauja ant mūsų stalo. Net nuvykusi į svetimus kraštus neatsispiriu gerame restorane suragauti taip paruoštą žuvį ar mėsą. Gerame? Todėl, kad prastoje užkandinėje yra baisu valgyti žalią mėsą ar žuvį, nes nuo salotų lapų tenka lakstyti pas "nykštukus"gerokai dažniau nei įprastai:).
Tačiau aš ne apie tai. Šį kartą restorane, kuris fantastiškai ruošia žuvies patiekalus, užsisakiau seviche. Žinau, kaip ji turi būti paruošta, ko tikėtis, ir dar žinau, kad ją sugadinti reikia stipriai pasistengti. Bet gavau permirkusią, neturinčią pikantiško čili pipiro skonio, net laimo kvapas vos juntamas tebuvo. Savo galvoje pasipiktinusi pagalvojau, kad labai gaila vėjui išmestų pinigų, nes už tokią kainą žmonės turėtų labiau pasistengti, o ne iškišinėti bet ką:)
Grįžusi namo, savo šeimai ir draugams pasiūliau Pietų Amerikoje užgimusios ir švelniai aštrios seviche:

4-6 porcijos

1 Dorados file
10 šviežių krevečių
1 čili pipiras
1 raudonasis svogūnas
3 laimo vaisiai
2 citrinos
sauja šviežios kalendros
druska
balti grūsti pipirai
šlakelis alyvuogių aliejaus
Doradą išfiletuokite, nuimkite odą. Krevetes išdorokite ir suberkite į užvirusį vandenį (nebeverdantį), palaikykite 2-3 minutes. Atvėsinkite. Doradą supjaustykite mažais gabalėliais, krevetes, priklausomai nuo dydžio, padalinkite į 2-3 dalis. Svogūną supjaustykites juostelėmis, čili riekelėmis, kalendrą smulkiai sukapokite. Išspauskite laimo ir citrinos sultis. Sumaišykite sultis, kalendrą, čili, grūstus pipirus, druską, aliejų. Sudėkite žuvį su krevetėmis, bei palikite valandai marinuotis.
Nerealiai skanu:)


5 komentarai:

  1. Isivaizduoji, praziopsojau sita irasa :D Man reikia poilsio ir akiniu matyt :D Geras, atrodo ir cia skaniai (ir kokio velnio as pries miega savo skrandi urgzti verciu... ).
    Skaitytoja.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na va, gražiausiai!;) Skaitytoja, privalai pasigaminti seviče, svarbiausia, kad žuvis būtų jūrinė, balta. Svečiai, kuriems teko garbė paragauti šios užkandos sukirto viską iki paskutinio lašo. O ir aš pati maloniai nustebau, kad pagaminau gerokai skaniau nei prabangiame restorane:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na, jei jau privalau, tai reikes gaminti ;) Tavo rekomendacijom net neabejoju ;)
    Skaitytoja

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinant ką Tu valgai, ką rekomenduoji man pasigaminti, net abejonių nekilo Tau įrašyti į "privalu išbandyti" sąrašą;)

      Panaikinti
    2. Chi, geras, mes jau puikiai susikalbam ;)

      Panaikinti

Komentuokite, diskutuokime, labai laukiu